ANYKŠČIŲ ŠILELIS THE ANYKSCIAI GROVE
Antanas Baranauskas trans. Peter Tempest - from Lithuanian

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplike!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuole; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklota
Kepina saulė nenaudinga plota,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suires, nudeges,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė! ...


Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšia, a žu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne karta dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ka tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!









Ė kvėpimas, jau ka gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobila, balta ir raudona,
Jauti ramunes, čėbrus - žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapa,
Ir iš medžiž, i skujž, iš šiškž, iš lapų
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas - lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėres,
Laukais, pievom atgauna. - Viduj pušynėlių
Jauti sau gražiai kvapa dirvž ir pieveliž.
Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,
Kad nei nosis šiž kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustare,
Iš brangiausiž kvėpalų mišinį padare,
Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,
Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,
Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia.





Kas ten šlama? - Ė vėju papūstas lapelis,
Ėgi gūžtoj nubudes sujuda paukštelis.
Kas ten treška? - Ė vilkas: diena mat ažuodžia,
Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.
Ėgi lapė int ola, žasioka intskandus,
Ėgi barsiukas bėga, išlindes iš landos;
Ėgi linksmutė stirna par pušyna striuoksi;
Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;
Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,
Ir visoki žvėreliai po miška ulioja.
Kas ten taukši? - Ė stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? - Ėgi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? - Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė šventoja.




Ai būdavo, būdavo iš mūsž šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautž labai ramiai griaudžia:
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusųs krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko
Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko ...

..........

Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
Ne lentinės, iš šaku buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs:
Zvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybic,
Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybiž,
Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybiž,
Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių.




Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
Kad užtiksiant pavietris! - ir labai pakrėtus.
Miškas žmoniž pasgailęs, rasa apsiverkęs,
Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: "Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!"
Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
Vaitodami jų vaikai teip gynę tė vynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
Po keturias dešimtis vežimž pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir teip ilgai aikvoję, - net kolei pristigę;
Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.




Tai mat mūsų tėveliai mišku neberadę
Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę -
Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
Ziūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,
Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,
Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.
Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:
Mūsų tėveliž visos tos giesmės mokėta.
Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį:
Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
Ir, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,
Jaunas širdis ir dūšias vaikeliž ramino.
Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo:
Ne til medžio, - nelaužė nei mažiausio žabo.
Džiaugės Anykščiai, džiaugės, in šilą žiūrėjo,
Svetimuos miškuos malkž pirktž važinėjo.


Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,
Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;
Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė;
Vyresnybei melavo; ė žmonėms, kai verkė,
Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė,
Ir kas metai Anykščius miško kuoptų varė;
Išpūstėjęs iščinto, zasiekus padarė ...

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo ... ir giesmę nulaužė.










Stump-littered hillocks, desolate and bare,
Can anyone believe you once were fair?
Where are your former charms? Where did they go?
Where is your humming when the wind would blow
And toss the white-wood foliage to and fro
And rock your pines, as centuries ago?
Where are your birds and nestlings to be found
Whose chirping such contentment spread all round?
Where are your living creatures large and small,
The burrows and the lairs that housed them all?
All, all has gone: in the deserted plain
A few disfigured pines alone remain.
With needle, cone and twig the earth is strewn -
A barren waste the sun bakes hard in June,
A sight the soul views with as much distress
As ruined palaces rank weeds possess,
Or heaps of rubble where a town once teemed,
Or bone-dry moss where marshland softly gleamed.


Once walking here you found your eyes would ache:
The forest would your soul so merry make,
Your heart so glad you wondered in surprise:
Where am I - in a wood or Paradise?
All that surrounds you with such beauty glows!
With every scent the forest woos your nose
And lively sounds you hear in every part.
You sense a deep calm soothing to the heart.





What scents abound! Pine resin fills the air.
The scent of flowers gentle breezes bear.
In clearings white-red clover, camomile
And thyme with fragrance rare your nose beguile.
The presence of an anthill you can tell.
Leaf, needle, pine-cone have a different smell
Each time you pass. A breeze however slight
Will bring new scents each time for your delight.
Here's aromatic cranberry and moss.
Here orchard-blossom scents you come across.
The forest like a living creature breathes:
The nearby field and meadowland it wreathes
In fragrance, while among its pines in turn
The scents of field and meadow you discern.
All mingle in the air, so thick they come
Your nose cannot distinguish every one.
It is as if wood, meadow, field combine
Their richest scents to make a perfume fine
Which to God's glory they are offering
As they together sigh, rejoice and sing.
Their voices weave a hymn of many parts
To touch with perfect harmony our hearts.
How fine are forest sounds, not only scents!
The forest hums, resounds with eloquence,
While midnight brings a silence that is so
Profound you hear each leaf and flower grow,
Hear tree to tree in gentle whispers call,
Each star through heaven move, each dewdrop fall.
The heart is hushed. Such peace reigns everywhere
The soul soars heavenward in quiet prayer.

But when the new day dawns with gleaming brow
And blades of grass, dew-laden, earthward bow
The forest wakens, night-time silence flees
And day again resumes its melodies.
That rustle? It's a leaf the breeze has stirred
Or, stirring in its nest, a waking bird.
That crackling? It's a homebound wolf who, loath
To hunt by day, breaks through the undergrowth.
A captured duck the fox bears to his lair,
A badger scurries from his burrow there,
A roe bounds past, a squirrel neatly takes
A flying leap onto a bough that shakes,
A stoat or marten rummages about -
The forest creatures are all up and out.




There was a time, a time when beauteous calm
The forest breathed, our hearts to soothe and charm.
For Lithuanians relish calm and ease
As lush grass relishes a gentle breeze
That stirs dark ripples as it passes by:
We often weep in woods, not knowing why.
For it is there we feel a pain is eased,
The heart soothed and anxiety appeased;
Warm tears born of a sentiment unique
Come rolling then like pearl dew down the cheek.
Long afterwards our lungs breathe the forest air,
Our breast as gently stirs as pines do there.
Such deep tranquillity pervades the soul
It bows as wheatears do when ripe and whole.
This is the source from which our tears and sighs,
Our solace and our poetry arise.
Now all has gone ... In the deserted plain
A few disfigured pines alone remain.



Our folk have always lived at one with trees
And know few closer lifelong friends than these.
With windfalls only would they heat their hut,
Plait doors from branches, no boards would they cut
And no ax to a trunk they ever laid
Unless the tree already was decayed.
In turn the forest soothed and gave delight,
Loved Lithuania's folk with all its might.
It clothed and fed them, sheltered them as well,
To bar the way to enemies it fell,
In evil days - a refuge from our foes,
In time of grief - a place of sweet repose,
In happy days its charms it would unfold,
At all times granting blessings manifold.


Then hard times came. Of hunger people died,
Made bark soup, baked their bread with moss inside.
Such starving folk who hardly eat at all
In time of plague like trees will reel and fall.
The forest pitied them, dew tears it shed
And wet its crowns in grey clouds overhead.
"My starving brothers all!" it cried. "Fight back!
A blessing on the hand that wields an ax!"
They wept, did those who first a few trees felled.
Their children groaned - the ax salvation spelled.
Their children's children sighed, cut more trees down.
Their great-grandchildren carted logs to town
And when to market forty loads they sent
Rejoiced, assured of one day's nourishment.
With timber so abundant prices fell.
They sold until there was not much to sell.
Whatever money they received they drank
And into ways of dissolution sank.




And so no forest did our fathers find,
Yet found they were like brothers of one mind
To save land for the trees for which they pined,
So sorely bitter tears would their eyes blind
On viewing stumps: for Lithuanian souls
Whom forest beauty nurtures and consoles
In treeless bleak expanses run to seed,
They wither and expire in sorest need.
Our treeless generation from old songs
Learns forest lore and for a forest longs.
Our folksong from a love of trees has grown
And all the songs were to our fathers known.
So now a pinewood patiently they reared
And in their loving labors persevered.
They raised a handsome pine grove, dense as reeds.
The young at heart and children were well pleased.
Such care of their new grove did people take
No twig, however tiny, would they break.
Anyksciai town rejoiced - the trees looked good -
And people went elsewhere for firewood.


Then came a forester who toured the site,
Dug ditches, posted watchmen day and night,
Barred grazing, mushroom picking... He seemed strict
But on the sly sold wood and mushrooms picked.
He lied to his superiors; when folk
Complained he punched them and their teeth he broke.
He rooted pinetrees up year after year
And soon there was again a wasteland here -

Bare hills with stumps are all that now remain,
For which we weep and sing our sad refrain.
Unfinished is my lay: such pain at heart
Lies heavy on the soul and makes it smart.
That force which gnawed the forest for so long
Assailing heart and soul ... curtails my song.










We believe this translation to be in the public domain. If anyone has reason to dispute this, please let us know.


next
index
translator's next